Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Maceina

Antanas Maceina (1908–1987) – krikščioniškosios krypties lietuvių filosofijos kūrėjas, poetas, religijos ir kultūros filosofijos veikalų autorius, Kauno, Freiburgo ir Miunsterio universitetų profesorius. 1928–1932 m. studijavo filosofiją ir pedagogiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1932–1935 m. studijas gilino Louvaine, Fribūro, Strasbūro ir Briuselio universitetuose. Dėstė Kauno universitete kultūros filosofiją ir pedagogiką, dalyvavo ateitininkų, Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos veikloje. Pasitraukė į Vakarus (pirmąkart 1940 m., antrąkart 1944 m.). 1941 m. užėmė istorijos katedros docento pareigas, vėliau tapo filosofijos fakulteto dekanu Kaune. Nuo 1944 m. gyveno Vokietijoje. Pirmuosiuose veikaluose Prometėjiškumo persvara dabarties kultūroje (1935), Kultūros filosofijos įvadas (1936), Socialinis teisingumas (1938), Buržuazijos žlugimas (1940) Maceina plėtojo savo mokytojo Stasio Šalkauskio pradėtą kultūros filosofiją ir rašė socialiniais klausimais. Po antrojo pasaulinio karo kūrė religijos filosofiją Religijos filosofija (1975), svarstė esmines filosofijos problemas Filosofijos kilmė ir esmė (1978). Krikščioniškąją filosofiją jungė su egzistencializmu. Sukūrė savitą mąstymo stilių, iškėlė gimtosios kalbos reikšmę filosofavimui. Parašė gausybę veikalų ir straipsnių įvairiausiais filosofijos, literatūros, religijos, visuomenės ir kitais klausimais.
Savo ,,biografinėje nuotrupoje“ Filosofijos keliu, Maceina teigė: ,,mano gyvenimą valdo kažkokia priešingybė: netapti tuo, kuo norėjau, o tapti tuo, kuo nė negalvojau. Įstojau į dvasinę seminariją ir buvau iš jos pašalintas, vėliau sugrįžau, norėjau tapti kunigu. Netapau. Jausdamas trauką literatūrai, studijavau pedagogiką, o tapau filosofu“. Tačiau Maceina ne tik filosofas, bet ir poetas, eilėraščius pasirašinėjęs Jasmanto slapyvardžiu, pasirinkęs mergautinę žmonos motinos Liucijos Jasmantaitės pavardę. Poetas Jasmantas išspausdino du rinkinius – Gruodas (1965), Ir niekad ne namolei (1980), trečiasis rinkinys Klajūnas išleistas po jo mirties (2001). Maceina eilėraščius mėgino rašyti kunigų seminarijoje, tačiau pirmųjų savo bandymų nevertino, nespausdino. Palikęs seminariją, kurį laiką nesiėmė poezijos, bet 1942–1943 m., „kaip tik tuo pačiu metu, kai pradėjau truputį savarankiškiau filosofuoti, atbudo manyje ir troškulys vėl rašyti eilėraštį. Nuo to laiko šiedvi žodžio seserys buvoja manyje, nepalikdamos manęs nė kartą. Ar poezijos gyvenvietė manyje yra lygios vertės, kaip ir filosofijos gyvenvietė, jau ne man spręsti”.
Maceinai itin svarbus vidinis filosofijos ir poezijos ryšys. Pasak mąstytojo, tik šitos dvi žmogaus dvasios dvynukės – filosofija ir poezija – savo esmę išskleidžia žodyje ir per žodį. Filosofas ir poetas kuria sakydami. Tik jiems, anot Maceinos, tinka šv. Augustino posakis, kuriuo jis mėgino išreikšti dieviškosios kūrybos būdą: veikti ne kitaip kaip kalbant. ,,Jie, kaip ir Adomas kūrinijos akivaizdoje, duoda vardus giliausiems savo sielos virpėjimams, giliausioms įžvalgoms į būties sąrangą; jie pavadina daiktus – jų ypatybes, jų santykius ir galop pačią jų esmę. […] Mokslininko žodis visados yra daugiau ar mažiau terminas, daugiau ar mažiau etiketė, prilipdyta prie daikto paviršiaus ir išreiškianti tik vieną kurią, dažniausiai atsitiktinę, daikto ypatybę. Todėl mokslas nemėgsta žodžio. Ideali jo išraiškos priemonė yra formulė. Tuo tarpu filosofijai ir poezijai formulė yra karstas, kuriame sustingsta jų gyvybė. Jiedvi abi esti gyvos tiktai žodžiu”.
Vaizdinis pradas žodyje – pirmykštis ir esminis. Vaizdiniu žodžio pradu, pasak Maceinos, remiasi poezija. Vaizdas, išreikštas žodžiu, yra pagrindinė poezijos kūrinio ypatybė. Tačiau žodyje glūdi ne tik vaizdinis, bet ir sąvokinis (protinis) pradas. Šiandienos žodžiai mums, kaip diagnozuoja Maceina, labiau išreiškia sąvokos, o ne vaizdinę plotmę. Garsinis vaizdas žodyje pablukęs, o jo sąvokinė pusė itin išryškėjusi. Kai vystosi sąvoka, vaizdas menkėja. Filosofija grindžiama sąvokiniu žodžio pradu. Mąstytojo pastebėjimu, mūsų kasdienybės kalboje sąvoka taip pat apsitrynusi ne mažiau, ne menkiau už vaizdą. Sąvoka labiausiai atgyja sužibėjusi filosofo lūpose. Ji tampa bendra, nusikrato individualumo, konkretumo, išreiškia daikto esmę. Vaizdas labiausiai išryškėja tik poeto žodyje. Nors filosofijos ir poezijos keliai išsiskiria, nuvesdami dvynukes į skirtingus išraiškos pavidalus (sąvoka – vaizdas), tačiau jų abiejų šaknys keroja toje pačioje dirvoje – žodyje. Žodis nurodo būtį. Žodyje daiktai tampa ir būna – sako Maceina. Poezijoje žodis virsta vaizdu, nors ir nenustoja pirmykščio sąvokinio prado. Filosofijoje žodis virsta sąvoka, nors ir nepraranda pirmykščio vaizdinio prado. Ar galėtume, klausia ir tuo pačiu teigia Maceina, bent jau teoriškai įsivaizduoti kūrinį, kuriame vaizdinis ir sąvokinis pradas derėtų ir būtų pilnutinai išvystytas? Ar šitoks bandymas nėra Platono dialogai? Ar prie tokios sintezės nepriartėja Dostojevskio Didžiojo inkvizitoriaus legenda?
Jeigu filosofija ir poezija yra dvi to paties dalyko pusės, tai ar galime į poezijos kūrinį žvelgti filosofiškai ir jame glūdinčią pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą išreikšti filosofinėmis sąvokomis? Vadinasi, poezija gali būti sufilosofinta, o filosofija supoetinta? Dieviškoji komedija, anot Maceinos – Tomo Akviniečio filosofijos supoetinimas. Maceina Rilke’s (Rilkės) poeziją ir M. Heideggerio (Haidegerio) filosofiją suvokia kaip išaugusias iš tos pačios pasaulėjautos, tik Rilke pasitelkė poetinius simbolius, o Heideggeris – filosofines sąvokas. Filosofo ir poeto kūryboje Maceina įžvelgia tą patį be galo svetimą ir tolimą pasaulį, tą patį žmogų, įmestą ir uždarytą į buvimą-čia be prošvaisčių į anapus, tą patį gyvenimą, nuolatos žengiantį į mirtį. Jeigu Heideggeris sufilosofina poetines Rilke’s įžvalgas, tai esmės atžvilgiu, Rilke’s poeziją galėtume vadinti Heideggerio filosofijos supoetinimu, teigia Maceina.
Įprastai Maceina vadinamas egzistencialistu, ypač kalbant apie pokarinį kūrybos laikotarpį, nors jo filosofijos prielaidos yra gana įvairios, tačiau filosofo interesas egzistencializmo filosofijai – akivaizdus, net gi pasaulėžiūrinis artumas kai kuriems šios krypties atstovams (K. Jaspersui N. Berdiajevui, M. Heidegeriui). Nors Maceina pritaria egzistencializmo principui apie nuolatinį žmogaus buvimą be pagrindo, žmogaus egzistavimą nebūties akivaizdoje, tačiau filosofas neapsiriboja tik šiapus esančio žmogaus egzistencija, kaip kad ateistinio egzistencializmo atstovai. Maceina siekia atskleisti žmogaus būtį, kuri „visa ligi pat savo gelmių yra taip suręsta, kad savimi Dievą išreiškia, Jo ieško ir Jo klausia nepaisydama, kad sąmoningos lūpos nė žodžio apie Dievą neužsimintų“. Filosofas pastebi, kad kosmologinis mąstymas Vakaruose po truputį užleidžia vietą antropologiniam mąstymui, kurio viduryje stovi ne Dievas kaip savimonės ieškanti visatos dvasia ir ne žmogus kaip šios dvasios išsivystymo praeinanti apraiška, bet Dievas ir žmogus kaip du asmenys, kurie laisvai susitinka ir laisvai išsiskiria. Kitaip tariant, Maceinai itin rūpi Dievo ir žmogaus santykiai mūsų gyvenamojoje tikrovėje ir kaip jie veriasi literatūros kūriniuose. Juk filosofinį ir poetinį mąstymą sieja bendras objektas. Kaip rašo Maceina, „filosofija ir poezija ne tik iš bendro šaltinio (kalbos) kyla, bet nešasi ir bendrą turinį, kuriuo yra žmogiškasis būties suvokimas ir pergyvenimas“. Literatūra, apie svarbiausius žmogiškosios būties ir prasmės klausimus, kartais gali pasakyti daug daugiau nei filosofija, juk meninė kalba skleidžia daugiau žmogiškųjų galių, ne tik mąstymą, įžvalgą, logiką kaip kad filosofijoje, bet ir emociją, intuiciją, estetinę nuojautą. Tad filosofas Maceina imasi literatūros kūriniuose pavaizduotą Dievo bei žmogaus santykį išreikšti kasdiene kalba ir ,,priartinti mūsajam suvokimui. Nori pralaužti poetinio vaizdo sienas, paregėti būties problematiką bei jos sprendimus, kurie amžiais kankina žmoniją ir kurie poetų yra giliau pergyventi bei ryškiau išsakomi negu visų kitų“.
Filosofas kuria ciklą Cor inquietum (Nerami širdis) skirtą Dievo ir žmogaus santykiams nušviesti. Kiekvienoje ciklo knygoje ši problema interpretuojama remiantis kokiu nors literatūros veikalu: Didžiajame inkvizitoriuje žmogaus ir Dievo santykiai analizuojami remiantis F. Dostojevskio romanu Broliai Karamzovai, Jobo dramoje – biblijine Jobo knyga, o Niekšybės paslaptyje – rusų filosofo V. Solovjovo veikalu Trys pokalbiai. Maceina buvo sumanęs parašyti dar vieną Cor inquietum ciklo knygą, kuri turėjo vadintis Žmogaus kova su Dievu arba Žmogus sukilėlis. Šią knygą turėjo sudaryti trys skyriai: pirmasis apie prometėjizmą Aischilo kūryboje, antrasis apie A. Mickevičiaus Vėlines, o trečiasis apie V. Mykolaičio-Putino dramą Nuvainikuota Vaidilutė. Yra išlikę šios knygos fragmentai, publikuoti straipsnių pavidalu – „Maišto pradmuo Adomo Mickevičiaus kūryboje“ (Aidai, 1955, Nr. 10) ir „Nuvainikuota Vaidilutė“ (Tremties metai, 1947). Abu šie straipsniai publikuoti 9-ame Maceinos raštų tome.
Maceinos Dievo ir žmogaus santykių filosofijoje itin svarbi Šv. Augustino mintis, kad žmogus pažįsta ne vien tik protu. Pirmiausia širdimi, mylėdamas ir tikėdamas. Maceina rašo apie dvejopą santykį su transcendencija, loginį Dievo pažinimą ir egzistencinį susidūrimą. Apie Dievo buvimą žmogus gali sužinoti logikos, proto keliu, šiuo keliu suprastas Dievas yra nepaneigiamas, tikras, kaip ir logikos principai bei dėsniai. Loginiu keliu surastas Dievas yra metafizinis, bet ne religinis, jis pasilieka žmogaus būties paviršiuje, nesukrečia ir nepažadina tikėjimo. Loginiame protavime, rašo Maceina, ,,mes, kaip ir Mickevičiaus Konradas, Dievo nesutinkame. [...] Šalia loginio protavimo, atskleidžiančio mums Dievą kaip metafizinę būtybių buvimo prielaidą, esama ir egzistencinio susidūrimo, suvedančio mus su Dievu į tiesioginį santykį bei sąryšį. Šiame susidūrime mums paaiški buvimas Dievo jau ne tik kaip abstrakčios jėgos, iš kurios visa kyla ir kuria visa laikosi, bet kaip konkrečios Galybės, kurioje mes patys esame, judame ir gyvename. Egzistenciniame susidūrime patirtas Dievas jau yra mūsų Dievas, gyvasis Dievas, asmeninis Dievas, kuriam nusilenkiame, kurį garbiname, į kurį kreipiamės, kurio prašome ir maldaujame. Ir tai jau yra ne tik metafizinis, bet ir religinis Dievo pažinimas.“
Jasmanto poezijoje asmeninis susidūrimas su Dievu, atsiveriantis kaip egzistencinė problema, ne menkesnis, ne mažiau aktualus nei Dievo ir žmogaus santykių dramos Maceinos filosofijoje. Pasak T. Sodeikos, Maceina filosofuoja kaip poetas, ir neaišku, kas tiksliau jį išreiškia – filosofas ar poetas. Filosofiniai Maceinos teiginiai ir idėjos savitai atspindi Jasmanto poeziją, atverdami įtampa tarp dviejų poetinių asmens kategorijų: tarp „aš“ ir „tu“. Iš čia kyla ir būdingiausias Jasmanto eilėraščio bruožas – fonologinė komunikacija tarp „aš“ ir „tu“.
Aš paliečiau Tave, tylus Kūrėjau,Lyg vaikas žvakės liepsną piršteliuTiktai mintim. Užpūsti nenorėjau.Bet užgesai, ir aš įžiebti negaliu
(Aš paliečiau Tave)
Poezijoje, panašiai kaip ir Maceinos filosofijoje, Jasmantas apmąsto Dievą ne metafiziškai, o religiškai.
Ar Dievas ir žmogus yra lygiaverčiai? Ar ,,aš“ ir ,,tu“ centre – žmogus? Antropologinis šių dviejų subjektų santykių suvokimas leidžia poetui suformuoti itin žmogiško Dievo vaizdą ir pažvelgti į religiją iš netikėtos, sakytume priešingos ar netgi atvirkštinės perspektyvos. Dievas eilėraščiuose dažnai yra tyla, spengianti tyla. Jis nėra viską regintis ar girdintis. Dievas yra labai žmogiškas: į žmogų jis žvelgia vogčia, „kraštelį užlaidos pradengęs“ (Pilnatis). Dievas labiau jaučiamas širdimi, arba girdimas tiek, kiek girdimas mėnulio judėjimas dangumi:

Tu taip tyliai, lyg pirmą kart keliautų Bailus mėnulio pjautuvėlis Tarp begalinių skliautų – Ak daug tyliau, ak daug tyliau Tu Per krištolinę prieblandą eini. (Prieblandoj)
Dievas yra „tarp mūs visų tyliausias“. Ar atstumas tarp Dievo ir žmogaus yra menkas? Jie visados beveik šalia vienas kito, tik negali pamatyti ar empiriškai pajausti, nes juos skiria tamsa (Prieblandoj), durys vario spynomis (Klajūnas). Ar toks atstumas įveikiamas? ,,Netoli aš! Paėjėtum dvi lankas / Ir sutiktum tą, kurio neišlydėjai“ (Sūnus palaidūnas). Žmogus neina ieškoti Dievo, tik šaukiasi jį, šaukiasi, kad Dievas ateitų pas žmogų. Žmogus yra neveikli figūra, apie kurią veikia Dievas – Klajūnas. Klajojančio Dievo motyvas atsiranda iš žmogaus abejonių ir nutolimo nuo Dievo dėl kasdienių rūpesčių ir vargų, dėl dieviškosios didybės ir žmogaus menkumo suvokimo:
O Viešpatie! Koksai blizgėjimas altorių! Kokie maldavimai Tavęspi kelias! O aš, sustiręs ir sušalęs, Tik pasišildyt prie žvakelės Rankas tenoriu. (Veniam cito)

Žmogus žino esant Dievą, tačiau nesiima jokių veiksmų su juo suartėti, jaučia, kad Dievas atlaidus, bet abejoja: Sena ta mano šventovėlė trūni: Apšepusi, ankštutė ir tamsi. Ir nežinau, ar Tu esi Naujesnę susiradęs kur, Klajūne. (Klajūnas) Nors žmogus ir abejoja, tačiau karts nuo karto siekia bendrumo su Dievu: („[...] to pūsto kupolo šešėlyj / Tavęsp mirksės senutė šventovėlė“). Dažnai atrodo, kad ne žmogui reikia Dievo, bet atvirkščiai, Dievui reikia žmogaus. Žmogus dievėja (vyksta teozė), o Dievas įgyja žmogaus savybes (vyksta kenozė). Žmogus atlieka Dievo funkciją, t. y. nuolatos kviečiasi Dievą pas save, kviečiasi, kad Jis ateitų ir Jo laukia, tik žmogiškas Dievas ne visados spėja:
Daug bokštų stūkso Tavo pakelėse, Daug durų vario spynomis. Tik vakarop patylomis Ar pasibelst į jas suspėsi? (Klajūnas)

Jasmanto poetikos atramos kyla ir iš judėjiškosios kultūros per Šv. Raštą atėjusiuose simboliuose bei motyvuose, tačiau, jos poeto ištirpintos gimtajame peizaže, lietuviškoje buityje ir godose, tampa lietuviško būties išgyvenimo raiškos dalimi.

Kai mėlyni jau vakarai
Anapus tėviškės kalvelių blėso,
Į mūsų kelią, dulkiną ir vėsų,
Lyg Vakarinė išnirai.,
Tu, juodbruve Mergaite Nazareto!
(Juodbruvė mergaitė)

Ir poetas Jasmantas ir filosofas Maceina, nors kalba apie universaliuosius žmogiškosios egzistencijos aspektus, tačiau išlieka itin lietuviškas. Tiek poezijos, tiek ir filosofijos tautiškumo esmę, įžvelgia ne tautiniuose motyvuose, o ,,pačiame būties pergyvenime, kurio poetas negali išsižadėti, nenustodamas būti kūrėju“. Ko gero šioje vietoje tiktų pacituoti tai, ką T. Venclova yra parašęs apie rinkinius Gruodas ir Ir niekad ne namolei: „Maceina-Jasmantas neperžengia linijos, anapus kurios filosofija virsta prastu menu, o poezija – prastu metafizinių ar etinių teiginių perpasakojimu. Jis aiškiai junta ne tik tų dviejų sričių giminystę, bet ir jų priešybę. O tai rodo, jog abiejose srityse jis yra saviškis“.

Vidas Dusevičius

Literatūra

Maceina

Ar žinote, kad...